Mt. Fuji - Part II

Praėjo daugiau nei mėnuo po kopimo, o aš vis dar neaprašius jo. Maniau, kad prasidėjus vasaros atostogoms turėsiu daugiau laiko, galėsiu daugiau rašyti. Bet žinot kaip būna, kuo dagiau laisvo laiko - tuo mažiau norisi kažką veikti. Taip taip tingėjimo rėžimas ima viršų.

Na, bet kur aš baigiau? Taip atvykome į Gogo-Me, kur nuolat pilna žmonių, kurie ruošiasi pradėti savo kopimą. Buvo gana įdomu stebėti juos. (Žinau mano hobis stebėti žmones yra nepataisomas.) Mums labai pasisekė, kad nusprendėme atvažiuoti kiek anksčiau nei planavome. Kadangi, ši stotelė jau yra 2,305m. aukštyje, o tai šiek tiek virš debesų lygio, galėjome pasimėgauti gražiu vaizdu prieš pat sutemstant. Pavyko pamatyti net saulėlydį. 

Pakeliui į penktąją stotį

Iš arti Fuji atrodo visai kitaip nei tolumoje

Gaila, kad nepavyko gražiai užfiksuoti,
bet man šitas debesis priminė Samurajaus siluetą.

Su Joe mes turėjom planą chuliganą patapti prielipomis prie autobuse sutiktų kitų mainų studentų iš Amerikos, kurie atvykę pagal trumpą programą į Nagoya universitetą. Taigi teko šiek tiek pasitrinti prie autobuso stotelės, laukiant jų atvykstant ir apsimetant, kad šiaip jau mes to nedarom ir atsitiktinai juos vėl sutikom (^_^)v PAVYKO! Aš viena tikrai nebūčiau išdrįsus prie jų prisijungti taip.

Taisyklės apie elgesį ant kalno. Nuo čia ir prasideda smagumas.

Taigi, po persirengimo kopimo rūbais, paskutinių pasiruošimų ir apšilimo pratimų, kažkur apie 20h pajudėjome link viršūnės. Po kelių minučių supratom, kad vis tik persistengėm ir dar nėra taip šalta (~19C). Greit teko išsinerti iš megztinių. Iš pradžių dar juokavom,kad kaip čia mes kopiam, jog leidžiamės žemyn kažkokiu paprastu žvirkeliu. Bet po truputį pajutom, jog jau kylam, pradėjo jaustis ir spartus ėjimo tempas.

Pirma bendra nuotrauka šeštojoje stotyje.
Fotografavęs japonas nusprendė, kad aš nevisai prie chebros ir mane nukirto >_<

Po šeštosios stoties man pradėjo darytis sunku kopti. Tempas didelis, karšta nuo fizinio krūvio, bet lauke jau jaučiasi,kad vėsta,  lyg ir pradeda trūkti deguonies, nes kas kelis žingsnius užkala širdis plius aukštas spaudimas spaudžia smegenis. Galiausiai neišsilaikėm visi kartu, pradėjom skirstytis. Bet dar sustoję pailsėti jie palaukia ir manęs, kol šiaip ne taip užsikabarosiu. Po kelių tokių sustojimų nusprendėm galutinai išsiskirti ir susitikti kur nors pakeliui ar viršūnėje. Vienaip ar kitaip pusė grupės manęs ir poros kitų laukia, o kai pasiekdavau juos, visi vėl pajudėdavo, todėl poilsio laikas prasilenkdavo. 

Jaučiuos dėkinga Joe, kad manęs vienos nepaliko ir kartu lėtai yrėsi į viršų. Kitus karts nuo karto sutikdavom poilsio taškuose ar šiaip kur sustojusius. Bet kuo toliau tuo sunkiau darėsi lipti. Fuji laiptai - tikri žudikai. Jie ne tik, kad siaubingai statūs, bet dar ir pakopos ganėtinai retai sustatytos. Turbūt, tai ir yra viena iš neįdomiausių  ir sunkiausių kelio dalių. Aš jau sustodavau pailsėti kas pora minučių, Joe ir kiti kažkur pasimetė. Nusprendžiau,kad neverta skubėti ir reiktų pasimėgauti pačiu kopimu, bet kažkodėl vistiek nesinorėjo per daug atsilikti nuo kitų.

Po ~3h kopimo pasiekta ir septinta stotis. 

Čia matosi kiek daug kopiančių. Realiai atrodo neįtikėtinai gražiai.
Kažkodėl man priminė Vėlines tos visos švieselės. 

Turbūt kažkur nuo 7tos stoties kiekvienas žingsnis buvo siaubingai sunkus. Po jo vis galvodavai, viskas daugiau nebegaliu - mirsiu. Bet savyje surasdavai jėgų ir lėtai stumiesi į priekį. Galvoje toks minčių katilas užverda, nes kūnas prieštarauja protui. Mane gelbėjo tik tas, jog nuolat kartojau sau ganbare, akiramenaide! mou sukoshi ne. Pasistenk, nepasiduok, dar truputi ir jau jau.  Vienaip ar kitaip čia tik vienpusis eismas. Kol nepasiekei aštuntosios stoties nelabai ir nusikabarosi žemyn. Su tokiom nuotaikom pasiekiau ir aštuntąją stotį, kur radau visus kitus bendražygius. 

Išsvajotoji 8-toji stotis. Iki tikslo 2km ir apie tris valandas kelio.
Bent jau taip prognozavo šis kelio žymeklis.

Vienas iš tų momentų, kai visi susitikdavome pailsėti.
Čia prisėdom kažkur ant skardžio, kad netrukdyti kitiems kopiantiems. 

Kiekvienoje stotyje už 200-300 jenų (~6-9LT), gali gauti tos stoties įdagą ant savo kopimo lazdos.
Populiari pramoga ir visai gražus prisiminimas, tik kaip tą lazdą vėliau pargabenti namo, čia jau kitas klausimas. 

Dėdė, pas kurį galima gauti štampą.  

Jau nepamenu kurioje tiksliai stotyje, bet berods kažkur tarp 7-8, įdagus darė visai mielas vaikinukas.
Papozavo man ir kadangi jau labai susidomėjęs žiūrėjo, šiek tiek pašnekėjom. Pasirodo jis ir iš Nagojos apylinkių.
Atsiprašau, kad mano fotoaparatas taip siaubingai fotografuoja patalpose. 

Visuose kopimo vadovuose patariama, pernakvoti 8-tojoje stotyje ir prieš aušrą vėl pajudėti pasitikti saulėtekio. Mes buvom pasiryžę įveikti kalną be poilsio. Po šitos stoties,kažkaip grįžo viltis, kad nebetiek jau daug ir liko. Juk tik dvi stotys turėtų būti likę, nes oficialiai jų priskaičiuojama 10. O tada kalnas padėjo tyčiotis iš mano kvailos vilties. Stočių praėjom dar keletą, o viršaus kaip nematyt, taip nematyt. Galiausiai pasiekėm stotį, kurioje buvo parašyta - top viršūnė. Taip apsidžiaugiau, kad pagaliau viskas, jau užlipau! Ir ką jūs manot? tik pasisukom už kampo ir dar mažiausiai puskilometris kelio. Noris nusišauti tokiom akimirkom,nes žinai,kad užtruksi mačiausiai valandą dar, jei tau pasiseks. Nes maždaug nuo čia,  prasidėjo nežmoniškos spūstys. Judi poros žingsnių greičiu per minutę. Na bent jau kelias įdomus - uolos, kurias tikra to žodžio prasme reikia įkopti. Dažnai net ropoji per jas, kad tik pasistumti į priekį. Tuomet labai džiaugiausi, kad gavau darbines pirštines iš amerikiečių ir nereikėjo gadinti saviškių.

Gaila, kad viršūnės iki saulėtekio taip ir nepavyko pasiekti. prieš pat patekant saulei įsitaisiau ant uolų ir pradėjau laukti kada pasirodys saulė. Kiek žemiau miegui ruošėsi ir Patrikas iš mūsų būrio. Besėdint ant uolos po kokių 5min pradėjo darytis šalta. ir kuo toliau, tuo labiau, o aš jau nebeturiu ką išsitraukti apsivilkti. Tą akimirką jau net prasidėjęs saulėtekis neatrodė labai įdomus. Mintys skriejo ratu,kad jau viskas - mano šita kelionė baigsis mažų mažiausiai peršalimu, o pūslės uždegimas jau ir vienam smegenų kampely buvo susisukęs gūžtą. traukiaus kiek tik galėjau. šiek tiek o to kai saulė pradėjo kilti, neišvėriau ir nusprendžiau, kad reikia judėt į viršų, nes kitaip iš manęs liks tik ledo gabalas. Aišku beeinant susilaukiau labai gražių pasveikinimų iš aplinkinių kaip baka ya ro ir pan. Visiškai juos suprantu,kad piktinos, bet aš ir jau nebegalėjau kentėt. Kiek palipus sustojau dar pasėdėt. nes vis tik noris pamatyt tai, dėl ko kabarojais tokį kelią. Išsitraukiau savo lietpaltį, kuris, neva, turėjo padėt sušilt. Dar priėjo vienas vaikinukas pašnekėt, bet mano smegenys buvo apledėjusios ir aš jį kaip per rūką mačiau. Tai nelabai rišos ir pokalbis. Žodžiu, pažiūrėkit patys. Dar vienas trumpas Edvardo darytas video iš kiek aukščiau nei aš buvau ir mano nuotraukos. 

Nuotraukom padidinti, paspauskite ant jų. 

Vienas iš tikslų įvykdyta. Kai pakilo saulė, pasidarė šilčiau ir kažkaip nuotaika pasitaisė. Dar truputi ir pasiekiau viršūnę, kur galiausiai sutikau Joe. įsitaisiau ant suoliuko ir smigau kokiai 40min. Kas ir buvo beveik visas mano miegas per tą parą. 

Nusileidimą ir nuotykius ant viršūnės paliksiu kitam kartui. Tikiuosi, jis vėl nebus labai pavėluotas.